Tag: mada

Ar pamenate tą jausmą, kai visas pasaulis, atrodo, sukasi aplink vieną, beprotiškai trokštamą daiktą? Kai vienos vienintelės kelnės ar batų pora tampa ne šiaip drabužiu, o laisvės, išskirtinumo ir priklausymo Vakarų pasauliui simboliu? Prieš penkiasdešimt metų, apie 1975-uosius, Lietuvos jaunimas, ir ne tik jaunimas, gyveno būtent tokiomis svajonėmis. Tai buvo laikai, kai mada nebuvo tiesiog lengvai pasiekiama parduotuvių lentynose; ji buvo medžiojama, siuvama, perdaroma ir, svarbiausia, branginama kaip didžiausias turtas.

Šiandien, kai galime nusipirkti bet ką, bet kada ir iš bet kurio pasaulio kampelio, sunku net įsivaizduoti tą deficitų ir suvaržymų kupiną laiką. Vartome senus nuotraukų albumus ir stebimės – platėjančios kelnės, gėlėti marškiniai, masyvūs akiniai… Kai kurie tų laikų siluetai vėl grįžta, tačiau prekių ženklai, kurie anuomet kaitino kraują, daugeliui jau yra tik tolimas prisiminimas arba visai negirdėtas pavadinimas. Kur dingo tos legendos? Kodėl vardai, kurie kadaise buvo šnabždami su pagarba, šiandien nugrimzdo užmarštin? Pasidairykime po seną spintą ir prisiminkime, kuo alsavo mada prieš pusę amžiaus.

Džinsų kultas – daugiau nei kelnės

Sovietinėje Lietuvoje džinsai nebuvo tiesiog drabužis. O ne, tai buvo statuso, maišto ir laisvės manifestas. Turėti tikrus, „firminius“ džinsus reiškė būti arčiau Vakarų, prie kurių taip traukė širdis. Kol vietinės siuvyklos bandė siūti kažką panašaus į džinsinį audinį, tikri žinovai iš toli galėjo atskirti klastotę. Originalūs džinsai buvo gaunami per jūreivius, tolimus giminaičius iš Amerikos ar, žinoma, iš „spekuliantų“. Už porą tokių kelnių tekdavo pakloti visą mėnesio atlyginimą, kuris siekdavo apie 150 rublių. Tai buvo tikras azartas, geriau nei kazino lošimai, nes statymas buvo ne keli grašiai, o visas mėnesio darbas ir svajonė. Bet ar tai buvo svarbu? Anaiptol! Vaikštinėdamas Vilniaus ar Kauno gatvėmis su kokybiškais džinsais jauteisi lyg laimėjęs aukso puodą. Tai buvo investicija į savo įvaizdį, į tą tylų pasipriešinimą pilkai kasdienybei. Žmonės netgi turėjo savų gudrybių – pavyzdžiui, naujus džinsus virdavo su balikliu, kad šie atrodytų madingai nudėvėti, lygiai kaip matytuose užsienietiškuose žurnaluose ar filmuose. Tai buvo ištisas ritualas, perduodamas iš lūpų į lūpas, bylojantis apie nenumaldomą norą atrodyti kitaip.

„Levi’s“, „Wrangler“ ir „Lee“ – trys banginiai

Jei kalbame apie džinsų legendas, tai trys vardai iškyla virš visų kitų: „Levi’s“, „Wrangler“ ir „Lee“. Tai buvo tikroji džinsų aristokratija. „Levi’s“, ypač kultinis 501 modelis, buvo tarsi džinsų karalius. Raudona etiketė ant užpakalinės kišenės buvo kokybės ir autentiškumo ženklas, atpažįstamas visame pasaulyje, ir sovietinė erdvė nebuvo išimtis. Juos gauti buvo sunkiausia, o jų kaina mušė visus rekordus. Ne ką mažiau vertinami buvo ir „Wrangler“ ar „Lee“ džinsai. Kiekvienas šių ženklų turėjo savo gerbėjų ratą. Šie prekių ženklai kūrė mitus ir legendas, o juos dėvintys jaunuoliai tapdavo tų legendų dalimi. Šiandien šie ženklai vis dar egzistuoja, tačiau jie nebeturi tos mistinės galios ir simbolinės reikšmės. Jie tapo tiesiog vienu iš daugelio pasirinkimų didžiulėje džinsų jūroje.

„Montana“ – europietiškas atsakas

Nors amerikietiški džinsai buvo geidžiamiausi, egzistavo ir europietiška alternatyva, kuri buvo pasiekusi stulbinantį populiarumą – „Montana“. Ironiška, bet šie Vakarų Vokietijoje gaminti džinsai su erelio etikete ir metalinėmis plokštelėmis ant galinių kišenių Sovietų Sąjungoje buvo tapę kone prabangos preke. Dėl savo ryškaus dizaino, standaus audinio ir blizgių detalių jie atrodė itin prabangiai. Legenda byloja, kad „Montana“ džinsai buvo tokie standūs, kad pastatyti ant žemės galėjo stovėti patys. Tai buvo statuso simbolis, gal net labiau nei kuklesni amerikietiški jų pusbroliai. Daugelis svajojo būtent apie „Montanas“. Jų kaina taip pat buvo itin didelė, tačiau noras išsiskirti buvo stipresnis. Šiandien „Montana“ vardas daugeliui, ypač jaunesnei kartai, nebesako absoliučiai nieko. Kažkada buvęs mados Olimpe, šis ženklas tiesiog išnyko iš akiračio, palikdamas tik nostalgiškus prisiminimus tų, kurie kadaise dėl jo buvo pametę galvas.

„Salamander“ – kokybės garantas

Kalbant apie avalynę, vienas vardas išsiskyrė iš visų – „Salamander“. Vokiška kokybė ir ilgaamžiškumas buvo tai, ką šis prekės ženklas simbolizavo. Turėti „Salamander“ batus reiškė investuoti į komfortą ir stilių ilgiems metams. Skirtingai nuo daugelio sovietinių batų, kurie greitai suplyšdavo ar būdavo tiesiog nepatogūs, „Salamander“ buvo patikimumo etalonas. Mama Ona iki šiol su šypsena prisimena, kaip taupė pinigus savo pirmajai „Salamander“ batų porai, kurią vėliau avėjo gal dešimt metų. Tai buvo pirkinys, perduodamas iš kartos į kartą, taisomas ir prižiūrimas su didžiausia pagarba. Šiandien, kai batų parduotuvės lūžta nuo prekių gausos, o greitoji mada skatina pirkti vis naujus modelius kiekvieną sezoną, „Salamander“ vardas, nors ir vis dar egzistuojantis, prarado savo išskirtinumą ir tapo vienu iš daugelio, primenančiu apie laikus, kai kokybė buvo vertinama labiau už kiekybę.

Vilniaus modelių namai – oficialioji mada

Kol Vakarų prekių ženklai buvo nepasiekiama svajonė, oficialiąją madą Lietuvoje diktavo Vilniaus modelių namai. Tai buvo vieta, kur gimdavo drabužių ir avalynės pavyzdžiai, vėliau skirti masinei gamybai Lietuvos fabrikuose. Čia dirbo talentingiausi to meto dizaineriai ir konstruktoriai, kurie, nepaisant geležinės uždangos, stengėsi atspindėti pasaulines mados tendencijas. Jie leisdavo žurnalą „Banga“, kuris moterims buvo tarsi langas į mados pasaulį. Tačiau realybė buvo tokia, kad nuo madų žurnalo viršelio iki parduotuvės lentynos drabužis nueidavo ilgą ir sudėtingą kelią. Masinė gamyba dažnai supaprastindavo modelius, būdavo naudojami prastesnės kokybės audiniai, o spalvų gama retai kada džiugindavo. Todėl daugelis moterų, įkvėptos „Bangos“ idėjų, pačios sėsdavo prie siuvimo mašinų ir bandydavo susikurti trokštamą drabužį. Vilniaus modelių namai buvo lyg ir vilties žiburys, bet kartu ir sistemos ribotumo pavyzdys.

„Ramunė“, „Tulpė“, „Sparta“ – vietiniai gamintojai

Kas gi siuvo tuos drabužius ir avalynę, kuriuos matydavome parduotuvių vitrinose? Tai buvo vietiniai fabrikai, kurių pavadinimai šiandien taip pat kelia nostalgiją. Pavyzdžiui, saldainių fabriko vardu pavadinta trikotažo įmonė „Ramunė“, Panevėžio „Tulpė“ ar avalynės fabrikas „Sparta“. Jie gamino produkciją visai Sąjungai ir stengėsi patenkinti milžinišką paklausą. Tačiau planinės ekonomikos sąlygomis pagrindinis tikslas buvo ne stilius ar originalumas, o plano įvykdymas. Dėl to kenkdavo ir kokybė, ir dizainas. Nors pasitaikydavo ir visai neblogų gaminių, bendras vaizdas buvo gana niūrus. Dažnai tekdavo girdėti posakį: „Mūsų batai – dveji metai“. Tai reiškė, kad avalynė vargiai atlaikydavo ilgiau. Šiandien šių fabrikų arba nebelikę, arba jie neatpažįstamai pasikeitę, o jų gaminti produktai tapo muziejiniais eksponatais, pasakojančiais apie praėjusios epochos buitį.

Išradingumas ir „pasidaryk pats“ kultūra

Deficito sąlygomis klestėjo išradingumas. Mados kūrimas tapo tautosaka. Žmonės ne tik virdavo džinsus, bet ir patys juos siūdavo iš bet kokio tankesnio audinio, prisiūdami savadarbes etiketes. Megztiniai būdavo ardomi ir mezgami iš naujo, kad atitiktų naujausią madą. Iš senų paltų būdavo siuvami madingi švarkeliai, o iš kelių suknelių – viena nauja. Moterys karpydavo užuolaidas, kad pasisiūtų palaidinę, o vaikinai balindavo marškinius, kad šie atrodytų kaip iš Vakarų. Tai buvo kūrybiškumo ir sumanumo metas, kai asmeninis stilius gimdavo ne iš piniginės storio, o iš fantazijos ir noro būti savimi, nepaisant jokių apribojimų. Ši „pasidaryk pats“ kultūra buvo neatsiejama tų laikų mados dalis.

Prisiminimų galia

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tie laikai atrodo ir juokingi, ir graudūs. Juokingi dėl to, kiek pastangų reikėjo įdėti dėl vieno drabužio. Graudūs dėl to, kad pasirinkimo laisvės beveik nebuvo. Tačiau galbūt būtent todėl tie daiktai buvo taip vertinami? Galbūt tas ilgas kelias iki svajonių džinsų ar batų suteikdavo jiems ypatingą aurą, kurios niekada neturės joks vienu mygtuko paspaudimu pasiekiamas dalykas – ar tai būtų greitosios mados pirkinys, ar akimirksnio pramogą siūlantys kazino lošimai internetu? Mada keičiasi, prekių ženklai ateina ir išeina, tačiau prisiminimai išlieka.

Prisiminimai apie pirmus džinsus, apie mamos siūtą išleistuvių suknelę, apie batus, su kuriais buvo šokta iki ryto. Šie pamiršti prekių ženklai yra ne tik mados istorijos dalis – tai mūsų pačių istorijos dalis. Jie primena apie jaunystę, svajones ir tą nepaprastą jausmą, kai atrodė, kad tinkama apranga gali pakeisti visą pasaulį. Ir kas žino, galbūt giliai spintoje dar slypi tie seni, nudėvėti, bet be galo brangūs „Leviai“, laukiantys savo renesanso?

Penki esminiai faktai apie madą prieš 50 metų:

• Vakarietiški džinsai, ypač „Levi’s“, „Wrangler“, „Lee“ ir „Montana“, buvo deficitinė prekė ir laisvės simbolis, kainuojantis vidutinį mėnesio atlyginimą.
• Oficialią madą Lietuvoje formavo Vilniaus modelių namai, tačiau masinė gamyba dažnai neatitikdavo originalių dizainerių idėjų.
• Vietiniai fabrikai, tokie kaip „Sparta“, „Ramunė“ ar „Tulpė“, gamino didžiulius kiekius produkcijos, tačiau kokybė ir dizainas nebuvo prioritetas.
• Dėl prekių trūkumo klestėjo „pasidaryk pats“ kultūra – žmonės patys siuvo, mezgė ir perdarinėjo drabužius, bandydami imituoti Vakarų madą.
• Vokiškas apavas, ypač „Salamander“, buvo laikomas išskirtinės kokybės ir ilgaamžiškumo etalonu, priešingai nei daugelis vietinės gamybos batų.